Ką aš noriu tuo pasakyti… Tam tikru momentu aktualesnis tampa koks nors klausimas, ir tada tu jį staiga matai visur, nors jis visada buvo visur. Pavyzdžiui, laukdamasi visur matai nėščias moteris. Ar prieš tai taip pat visur buvo tiek daug besilaukiančių moterų?
Ir taip yra dabar. Visur matau mintį, kad reikia daryti mažus žingsnius kiekvieną dieną. Ir laikas visą didelį paveikslą sudėlios. Tu to neapgausi. Ką ir kaip investuosi, toks bus rezultatas po metų, penkerių ar penkiasdešimties.
Ir visame tame yra labai puiki mintis – viena bloga diena neapibrėžia tavo gyvenimo kokybės. Vienas ne vietoje supykdytas pokalbis su vaiku neapibrėžia, kokia gera mama tu esi. Svarbiausia, kad bendras balansas būtų teigiamas. Net jei po truputį, net jei lėtai, bet teigiamas.
Ir tada kiekvienam reikia pačiam pagalvoti, kokie yra tie maži žingsniai, kurie paveikia didelį paveikslą. Išgerti stiklinę vandens? Perskaityti 20 puslapių? Leisti sau 5 minutes nusiraminti tyloje? Sušildyti kulkšnis ir plaštakas sėdint prie stalo?
„Ieklausos“ (liet. „įsiklausau“) yra apie komunikaciją. Apie pozityvią, pagarbų ir prasmingą komunikaciją su vaiku. Su savimi, su kitais. Ir ten taip pat yra kasdieniai maži žingsniai, kuriuos darant, laikas visą kitą sutvarkys. Padėkoti. Pasakyti, kaip šiandien jautiesi. Ir paklausti kito, kaip jautėsi jis. Nenutraukti realaus gyvenimo pokalbio, kad atsakytum į virtualią žinutę. O gal dieną, kai tam nėra jėgų ir energijos, tiesiog pagalvoti apie tai, ką rytoj darysiu geriau.
